Juvelyrikoje per formą, spalvą, grafiką siekiu įkūnyti subjektyvias, vidines nuojautas, emocijas. Spalvos poreikis atvedė prie emalių, kurių įnoringa technologija reikalauja daug dėmesio, tačiau atlygina netikėtom, giluminėm spalvom, man keliančiom nuostabą ir džiaugsmą. Dirbant su emalėm, gilinantis į jų galimybes neapleidžia jausmas, kad jos turi begalinį vidinį potencialą.

Man artimos organiškos, jaukios formos, tarsi užuominos, kartais pasiliekančios užuominomis, kartais virstačios kažkuo labiau atpažystamu. Motyvų emociniam papuošalo turiniui kartais reikia laukti, ieškoti, kartais jie ateina lengvai ir netikėtai, nuolat kinta lyg nuotaika, akimirka.

Vita Pukštaitė